IEVA DUMBRYTĖ (g. 1991) augo Panevėžyje, studijavo taikomąją istoriją, baigusi dirbo virtuvėse, o galiausiai įsidarbino banke, kuriame, kaip teigia, ketina pasilikti iki savo dienų galo. Į literatūros pasaulį įžengė 2021-aisiais su romanu „Šaltienos bistro“ – humoru ir grotesku persmelktu kūriniu, kuris pelnė jai tris apdovanojimus: už geriausią debiutą, geriausią metų romaną ir kūrybiškiausią knygą.
Antrasis Ievos Dumbrytės romanas „Negrįžtantys“ (2024) – mūsų kolektyvinės pasąmonės gelmė su protėvių kulto ir religinio sinkretizmo fragmentais. Šiame beerdviame ir belaikiame pusiau pasakiškame, grubiame ir juokingame pasaulyje galime išgirsti savo protėvius, o politinis korektiškumas čia negalioja. Tai istorija apie likimą ir gydantį laiką. Apie meilę ir kitus keistus dalykus, kurie iš tikrųjų nutinka, nes negali nenutikti.
Mergaitės vardu Ryga neatnešė gandras, kaip įprasta kaime. Tėvai ją nusipirko Rygos turguje už dalgio antgalį. Vėliau Ryga ištekėjo už Vaitiekaus, galinčio nuspėti bet kokio vaiko ateitį. Jų pirmagimė Marguolė vos gimusi žino ir moka beveik viską. Ji kartais sapnuoja būtybes, traukiančias gilyn į sapną, kviečiančias ją negrįžti. Vieną dieną Marguolė išeina, palikusi tik raštelį ir besisupančias sūpynes. Kol jos lauks ir ieškos, tėvai ir sesuo Varvara pradės geriau numanyti, kas iš tikrųjų yra tas gyvenimas.
„Negrįžtantys“ – tai mano bandymas <…> išsiaiškinti, kur jie išėjo, ir kodėl kai kuriems reikia išeiti daug anksčiau. Norėjau sužinoti, kodėl man auga ūsai ir taip patinka dainuoti, nors neturiu balso, kodėl esu tokia, kokia esu, ir ar galėjo būti kitaip. Rašant įkvėpimo visai nereikėjo, užrašiau tik tai, kas dėjosi aplinkui, ką pajaučiau ir išgirdau, ir kai sudėjau viską popieriun, supratau, ką man bandė pasakyti mirę. Pasirodo, kad yra tik taip, kaip yra, ir būti kitaip negali, ir net negrįžtantys vis tiek kada nors sugrįžta“, – sako Dumbrytė.
Susitikimą su rašytoja moderuos literatūrologė Akvilė Rėklaitytė. Jis vyks gegužės 9 d., penktadienį, 17 val. Kauno menininkų namuose.